Štai kaip čia gyvena žmonės: didelės namų pavidalo dėžės apsiginti nuo “lietaus” ar “sniego” su šonuose iškirstomis skylėmis, pro kurias jie žiūri į lauką. Jie laksto aplink, įlindę į mažesnes, spalvotas dėžutes su keturiais ratais kampuose. Šita dėžučių kultūra jiems reikalinga todėl. kad kiekvienas iš jų save suvokia uždarytą dėžutėje, vadinamoje kūnu: kojos, rankos, pirštai judinti pieštukams ir įrankiams, kalba, nes jie nebemoka bendrauti, akys, nes nebemoka matyti.

Keista mažytė planeta.

  Dažnai, beieškant savęs, atrandu save ieškojimuose. Visas pasaulis - nesibaigiantis ieškojimas, argi ne tiesa? Ieškome Meilės, ieškome vietos sielai prisiglausti, ieškom visko… Bet kodėl neatrandam savyje savo svajonių, neįsiklausom į jas, nesekame jomis? …

  Urbanizacija. Sielos, išorės. Tapom kaip vienas (beveik visi). Melo, pavydo ir puikybės epogėjuje nebesiskleidžia žmogiškumo pradas. Pamynėme. Sutrypėme. Pamiršome.

  Visi žodžiai tušti, jei virtome skudurais. Išorės robotais ir savo įgeidžių vergais. Viskas beprasmiška. PAMIRŠK <..>